Buvęs Lietuvos Respublikos ambasadorius prie Šventojo Sosto, filosofas, Vilniaus universiteto docentas Vytautas Ališauskas komentuoja ką tik Lenkijoje įvykusias Pasaulio jaunimo dienas (PJD) bei popiežiaus Pranciškaus vizitą šalyje.
Kokie bendri jūsų įspūdžiai, ypač po paskutinių stiprių ir radikalumui kviečiančių Pranciškaus pasisakymų per Maldos budėjimą ir sekamdienio Mišias? Patraukdamas į šalį visą pompastiką, popiežius pateikė jaunimui gryną krikščionišką žinią, drąsiai kviesdamas ja gyventi.
Nuo pat pradžių Pasaulio jaunimo dienoms nebuvo būdinga kažkokia pompastika – popiežių kalbėjimas jaunimui visada pasižymėjo ypatingu nuoširdumu bei atvirumu.
Žinoma, popiežius Pranciškus kalbėjo ypatingomis sąlygomis – vykstant didžiulėms geopolitinėms ir civilizacinėms permainoms. Štai ką tik įvykęs kunigo nužudymas Prancūzijoje, teroro aktai kitur pasaulyje, be abejonės, suteikia ypatingo skambesio žodžiams, kai jis kalba apie krikščionio galimybes ir būtinybę kovoti visiškai kitokiu būdu, negu įprasta politiniame pasaulyje.
Kaip teisingai pastebėjo vienas iš seniausių Vatikano analitikų, ta tylos minutė šeštadienio vakarą, per kurią popiežius paragino visą susirinkusį jaunimą melstis už visus, kurie kenčia nuo teroro, karo ir t.t., buvo vienas galingiausių antidžihadistinių pasisakymų – kaip tik savo tyla.
Ar galime kalbėti apie savotišką Pranciškaus ir Lenkijos episkopato santykių raidą: popiežiaus viešnagės Lenkijoje pradžioje girdėjome Vyskupų konferencijos pirmininko atsisakymą priimti visą Pranciškaus pasirašyto dokumento mokymą. Po vyskupų susitikimo uždaroje audiencijoje su popiežiumi arkivyskupas S. Gadeckis pabrėžė, jog popiežiaus kuklumas ir nuolankumas taps gairėmis tolesniems lenkų vyskupų žingsniams.
Sunku būtų įsivaizduoti, kad Lenkijos episkopatas – juo labiau kad jis tikrai nėra vienalytis, tai yra visiškai vieningas visais klausimas, – kaip nors būtų pasisakęs prieš popiežių. Be jokios abejonės, Lenkijos vyskupai jaučia tai, kad daugeliui lenkų popiežiaus Pranciškaus pasisakymai, pavyzdžiui, dėl pabėgėlių yra problemiški.
Pranciškus taip pat labai subtiliai leido suprasti, kad visos pasaulio problemos – geopolitinės, globalios problemos – turi būti sprendžiamos atsižvelgiant į vietos tradicijas, papročius ir galimybes. Šia prasme – taip pat savotiška nuoroda į tai, kad niekas nereikalauja kažkokių prievartinių judesių.
Manau, kad santykis su episkopatu galbūt nėra paprastas, bet drauge laikosi katalikiškos disciplinos tradicijos.
Kita vertus, Pranciškus, ką pastebėjo ir komentatoriai, savo pamoksle Čenstakavoje kaip tik neužsiminė nei apie pabėgėlius, nei kitas globalias problemas, tarsi nenorėdamas nacionalinėje šventovėje vėl kelti tuos klausimus, – juo labiau kad yra proga apie tai kalbėti daugeliu kitų atvejų.
Aišku, visiems paliko didžiulį įspūdį Kryžiaus kelias, kai Pranciškus savo žinią sujungė su labai tradicinėmis katalikiškomis, krikščioniškomis vertybėmis: 7 gerais darbais kūnui ir sielai. Tuo primindamas, kad jo mokymas apie svetingumą kenčiantiems, persekiojamiems, vargstantiems – jokia naujiena, o tradicinis Katalikų Bažnyčios mokymas, kuris Lenkijoje labai branginamas.
Savotiškas pasiekimas, kad po privačios audiencijos su popiežiumi prezidentas A. Duda pažadėjo atsiverti karo pabėgėliams. Kiek realu tikėtis didesnio įsiklausymo į popiežiaus žodžius iš valdančiųjų pusės, visuomenės pusės?
Reikia nepamiršti, kas jau buvo ir akcentuota, jog Lenkija toli gražu neignoruoja pabėgėlių klausimo. Pavyzdžiui, kiek parodė Caritas rinkliava Lenkijoje, žmonės labai dosniai prisidėjo prie iniciatyvos. Žinoma, Lenkija galbūt apskritai nėra gerai pasiruošusi dideliems kultūriniams pokyčiams. Tad pabėgėlių klausimas šiandien, sakyčiau, įgauna greičiau simbolinę reikšmę, – nes vargu ar galima įsivaizduoti, kad staiga minios pabėgėlių užplūs šalį… Veikiau vyksta diskusija apskritai dėl šalies ateities. Yra dalykų, kurių, sakytume, niekas Lenkijoje nesvarsto garsiai, bet yra puikiai žinoma, kad Lenkijai artimiausiu metu gresia ne mažesnė demografinė krizė kaip ir kitoms aplinkinėms šalims. Kad gali tekti ne vien atsiverti pabėgėliams, bet apskritai skatinti tam tikro lygio imigraciją į šalį.
Tai, ką mes šiandien matome ir girdime, yra palyginti kuklūs poslinkiai, bet drauge jie yra pasiruošimas sunkiai ateičiai.
Vatikanas prieš pat vizitą Lenkijoje išplatino pareiškimą, kuriame įžvelgiama, jog vyriausybė dirbtinai kursto baimę musulmonų ir migrantų atžvilgiu. Kai kas komentuoja, kad Bažnyčia šiek tiek remia tokią vyriausybės poziciją, kad ir tyliai.
Sakyčiau, jog tai labai lengva interpretacija – greičiau gal įspėjimas nepasiduoti tokioms tendencijoms. O sakyti, kad Bažnyčia remia baimę ar kažką panašaus… reiktų labai svarbių faktų.
Greičiau manyčiau, kad Bažnyčia Lenkijoje mąsto tokiomis kategorijomis, kokiomis mąsto dauguma lenkų: yra tam tikros baimės, tam tikro nerimo. Be abejo, aiškiai matomas negalėjimas šiandien rasti atsakymų, ypač po daugelio teroro aktų, kodėl ir kaip mes turėtume būti svetingi žmonėms, kurie yra skirtingos civilizacijos. Ir, aišku, stinga drąsos, kurios mažai kas turi, pasakyti, kad teroro aktų dalyviai sudaro tiesiog nykstamai mažą procentą, net negalima kalbti apie procentą – tūkstantąsias procento tos pabėgėlių minios.
Tikroji problema yra ne teroras, ne galimybė prasiskverbti teroristams drauge su pabėgėliais, kaip žinome iš nesenos istorijos – tokią galimybę teroristinės organizacijos visada turėjo, įvažiuodavo visiškai legaliai, teisėtai, jeigu reikėdavo… Visada vyko cirkuliacija tarp Artimųjų Rytų ir Rytų Europos valstybių. Ne tai yra problema.
Problema yra rasti atsakymą, kaip priimti ir kokias gyvenimo taisykles sukurti tiems, kas atvyksta ir kokias gyvenimo taisykles nustatyti sau patiems. Matome, kad tai ne vien Lenkijos, o visos Europos problema.
Krokuvos jaunimo dienos vyksta prabėgus 25-eriems metams nuo Čenstakavos susitikimo, į kurį pirmą kartą įsijungė ir Rytų Europos, posovietinio bloko jaunimas. Atrodo simboliška, kad Čenstakavoje Pranciškus kalbėjo apie kontrastą tarp Evangelijos, gailestingumo žinios ir galios bei pasaulietinio stiliaus valdymo. Ar tai nėra savotiška žinia visai Rytų Europai?
Sakyčiau, ši žinia aktuali ne tik Rytų Europai, ne tik Europai, bet visam pasauliui. Kai Pranciškus dar pakeliui į jaunimo dienas lėktuve kalbėjo apie realiai vykstantį karą, be jokios abejonės, turėjo omenyje, tą visą pasaulio įtampą, kuri yra susiformavusi ir šiandien yra prasiveržia įvairiausiais pavidalais.
Nereikia pamiršti, kad galų gale karas, anot Pranciškaus, nėra religijų karas. Kaip ir visi karai, ir šis vyksta dėl galios, pinigų, įtakos ir panašių dalykų. Pranciškus yra priminęs ir Šventojo Sosto diplomatija ne kartą yra priminusi, kad realiai nuo ekstremistinių islamistų veiksmų yra žuvę ir kitaip nukentėjo nepalyginamai daugiau musulmonų negu krikščioniškojo pasaulio žmonių. Tie milijonai pabėgėlių kaip tik ir yra karo islamo pasaulio viduje padarinys. Šia prasme negalima kalbėti apie dviejų civilizacijų, dviejų religijų karą. Tai tikrai nėra islamo karas prieš krikščionybę. Jis kaip tik atkreipia dėmesį į tą tradicinį mokymą, kad pasaulietinė valdžia, bendrai įvairios valdžios dažnai pasiduoda galios ir turto troškimui.
Koks yra krikščionių atsakas? Kaip jūs supratote alternatyvą, kurią Pranciškus pateikė jaunimui?
Popiežius pasakė tą patį, ką Bažnyčia kalba jau šimtmečius, galima sakyti tūkstantmečius, ir tai yra atsakymas, kuris sukrečia savo tarsi beprasmiškumu šių laikų pasaulyje. Jau ne kartą buvo pasakyta, kad malda, brolybė, meilė yra įrankiai įveikti neapykantą ir karą.
Popiežius labai aiškiai pasakė: „Neapykanta neįveiksime neapykantos.“ Netgi ne visai tiesiogiai priminė, kad „Dievas yra geras ne vien geriesiems“. Ši stipri jo frazė, kad „Dievas nėra geras geriesiems, o blogas – blogiesiems“, yra savotiškas raginimas susimąstyti, be jokios abejonės, ir tiems, kas įsitraukia į tuos karus kitose pusėse. Gal jie ir nėra krikščionys, bet ši frazė yra galingas priminimas apie Dievo teisingumą apskritai ir Dievo gailestingumo lygį.
Kalbino Saulena Žiugždaitė
Evgenios Levin nuotrauka
